Žydrius Mukulys
Kaip Jūs atradote dūdmaišį ir kas paskatino juo groti? Jūsų amžius ir specialybė?
Gimęs 1977 m., ekologas. Dūdmaišį tiesiogine prasme atradau 2005 m. Tada dainavau Švenčionių kultūros centro ansamblyje „Aukštaitija“ ir vieną kart laukdamas koncerto, sedejau fotely ir spardžiau koja Maximos maišelį, pasirodė, kad ten kažkos daiktas yra, pasilenkiau pasižiūrėt ar nieko nesugadinau, o ten Labanoro dūda tupi. Tai ištraukiau pasižiūrėt, ir Švenčionių kultūros centro darbuotoja Rūta Baliukonienė pasiūlė grot juo, jei įdomu.Aišku įdomu, Rūta nurodė senojo forlkloro grupę „Dobile“ vadovė Violeta Balčiūnienė, nuėjau pas ją ir pradėjom kartu mokytis.
Papasakokite apie savo instrumentą (koks jis yra, kada ir kas pagamino)
Tai tas pirmasis dūdmaišis iš prekybos centro mišelio buvo E. Virbašiaus gamybos, žiauriai nederėjo, bet entuziazmo labai daug buvo ir po truputį, po truputi krapštant pavyko po kelias natas derinant, paprastas melodijas išgaut „Kielalė“, „Pjoviau šieną“. Pirmieji pasirodymai tragiški, tai užtildavo burdonas, tai nusimušdavo natos, tai nukrisdavo kas nors, aišku ir jaudulys prisidėdavo. Švenčionių muziejus užsakė instrumentą pas Todarą Kažkurėvičių 2007 m, daug geresnis buvo, ir kas labai padėjo, kad Todaras rūpinosi, kad dūdmaišis grotų, neapleido istrumento, padėdavo suderint, kai būdavo Lietuvoj ar susitikdavom per susipūtimus. 2008 m. padarė Švenčionių muziejui dar vieną, su alavinias ornamentais, gražus ir labai geros kokybės, juo ir tebegroju.
Ar mokotės groti iš tradicijų puoselėtojų, senų įrašų, ar remiatės kitais šaltiniais?
Daug kas prisidėjo, kad dūdmaišis gyvas būtų, labiausiai “Dobile” vadovė Violeta Balčiūnienė, pirmus derinimus Todaras Kažkurėvič, kaip galima grot Evaldas Vyčinas, Arūnas Lunys, žodžiu gerai, kad pasaulyje yra gerų žmonių. Daug išbandem melodijų, bet man asmeniškai labiausiai prie dūdos prilipo Daivos Vyčinienės ir kompanijos įgiedotos senosios Lietuvių kantičkinės giesmės, mano nuomone labai jos artimos ir senonsioms apeiginėms sutartinėms.
Gal kuriate naują muziką dūdmaišiui, ar apsiribojate tradiciniais kūriniais?
Kai groji nesudėtingas melodijas, tai improvizacijos ar oranžuotės kartais pačios įsijungia, bet tam reikia daug, daug grot.
Kokiose aplinkose dažniausiai grojate? Ar dūdmaišis labiau susijęs su folkloro renginiais, ar randate jam vietą kitose muzikinėse ar kultūrinėse erdvėse?
Dažniausiai per priėmimus ar ekskursijas kai pasakoju apie kultūros paveldą, Labaroro dūdą tai geriausiai skamba uždarose patalpose, ypač bažnyčiose patinka grot. Kai būna ramūs vakarai, labai gerai skamba prie ežero gamtoje.
Kokias emocijas ar jausmus Jums sukelia grojimas dūdmaišiu? Kodėl būtent šis instrumentas? Ką dūdmaišis Jums asmeniškai reiškia?
Asmeniškai dūdmaišis man simbolizuoja tradicijų atmintį ir ryšį su praeitimi. Kai su interpretacijom pasakoju Labanoro krašto istorijas, tai apgroju jas Labanoro dūda, tada galim pasijausti, kad esam kažkiek arčiau tų senųjų legendų, kaip toj bažnyčioj, kai elgetos lauke, už šventoriaus su dūdom triukšmauja ir trukdo kunigui laikyt mišias, ar grojimas per krikštynas, kai jauni tėvai surūoinę ramina verkiantį naujagimį.
Kaip Jūsų grojimas dūdmaišiu siejasi su tradicija? Ar stengiatės išlaikyti autentiškumą, ar kuriate naujas interpretacijas?
T. Kažkurėvičiaus gamybos dūdmaišis, mano nomone yra labai arti originalaus garso, o interpretacijos kartais pačios gimsta begrojant, kai būna gerai suderintas instrumentas, tinkama aplinka, kai nesinori sustot grot.
Kaip žmonės reaguoja į dūdmaišį šiandien? Ar jaučiate susidomėjimą šiuo instrumentu šiuolaikinėje visuomenėje?
Žmonės dažniausiai reaguoja, kaip į nežinomą daiktą ištrauktą iš senelių rūsio, pradžioj labai įdomu, bet greit nusibosta, nes klaustyt vistiek reikia tam tikros aplinkos ir nusiteikimo.
Kokį vaidmenį, Jūsų manymu, dūdmaišis atlieka Lietuvos kultūrinėje tapatybėje?Grojimo dūdmaišiu tradicija rodo, kad lietuviai yra tokie pat normalūs žmonės kaip ir kiti, irgi smalsūs, žingeidūs, išradingi ir muzikalūs.
Ar dūdmaišis, Jūsų nuomone, gali būti integruotas į populiariąją muziką ar kitus modernius muzikinius žanrus?
Žinoma, kad gali, kaip ir kiti ankstyveji instrumentai dambrelis, būgnai. Tereikia daugiau grojančių dūdmaišiu talentingų žmonių.
Kaip manote, ar dūdmaišio tradicija Lietuvoje turi ateitį? Kaip ją reikėtų skatinti ar puoselėti?
Turi atitį, žinoma, tik reikia daugiau dūdmaišininkų, nes gali būt, kad kokybė atsiras per kiekybę.
Ar dalyvaujate mokant jaunąją kartą groti dūdmaišiu? Jei taip, kaip perduodate tradiciją?
Kai pradėjau mokintis grot Labanoro dūda, rodos padariau visas įmanomas klaidas, kol pradėjo gautis garsai, kurie turi pagrindą vadintis melodija, tai galiu padėt jaunajai kartai greičiau atrast kelią kaip išmokt pūst dūdų maišą.