Saulius Balsys
Kaip Jūs atradote dūdmaišį ir kas paskatino juo groti? Jūsų amžius ir specialybė?
Papasakokite apie savo instrumentą (koks jis yra, kada ir kas pagamino)
Ar mokotės groti iš tradicijų puoselėtojų, senų įrašų, ar remiatės kitais šaltiniais? Gal kuriate naują muziką dūdmaišiui, ar apsiribojate tradiciniais kūriniais?
Kokiose aplinkose dažniausiai grojate? Ar dūdmaišis labiau susijęs su folkloro renginiais, ar randate jam vietą kitose muzikinėse ar kultūrinėse erdvėse?
Kokias emocijas ar jausmus Jums sukelia grojimas dūdmaišiu? Kodėl būtent šis instrumentas? Ką dūdmaišis Jums asmeniškai reiškia?
Kaip Jūsų grojimas dūdmaišiu siejasi su tradicija? Ar stengiatės išlaikyti autentiškumą, ar kuriate naujas interpretacijas?
Kaip žmonės reaguoja į dūdmaišį šiandien? Ar jaučiate susidomėjimą šiuo instrumentu šiuolaikinėje visuomenėje?
Kokį vaidmenį, Jūsų manymu, dūdmaišis atlieka Lietuvos kultūrinėje tapatybėje?
Ar dūdmaišis, Jūsų nuomone, gali būti integruotas į populiariąją muziką ar kitus modernius muzikinius žanrus?
Kaip manote, ar dūdmaišio tradicija Lietuvoje turi ateitį? Kaip ją reikėtų skatinti ar puoselėti?
Ar dalyvaujate mokant jaunąją kartą groti dūdmaišiu? Jei taip, kaip perduodate tradiciją?
Nuo 2005 metų groju tautiškoje kapelijoje „Sutaras“. Jos vadovas Antanas Fokas įsigijo du dūdmaišius – D ir G derinimo su ta mintimi, kad kažkas iš kapelijos muzikantų juo gros. Kadangi pagal išsilavinimą aš esu klarnetistas, tai šis pučiamasis instrumentas teko man. Buvo įdomu išmokti groti tokiu unikaliu instrumentu, nors tikrai nebuvo labai paprasta. Su dūdmaišiu draugauju apie 17-18 metų.
Dūdmaišį, su kuriuo groju, pagamino Todar Kaškurevič apie 2007-2008 metus. Instrumentas, kiek suprantu (bet galiu ir klysti), pagamintas pagal senovinius LDK pavyzdžius. Odinis pusmėnulio formos maišas, vienas burdonas ir viena melodinė dūdelė inkrustuotos alavo ornamentais su pypkės formos galais.
Groju epizodiškai, nesu labai įsigilinęs į tradicinį dūdmaišio muzikos repertuarą. Esu dalyvavęs „Dūdmaišininkų susipūtime“ Vilkijoje.
Dažniausiai pagroju koncertų su kapelija metu, kai norim pademonstruoti lietuvių autentiškus instrumentus. Arba pademonstruoju užsieniečiams progai pasitaikius. Nors yra tekę koncerte pagroti A. Foko sukomponuotą kūrinį „Dūdos geltonos“ (įrašas yra Spotify platformoje) su pučiamųjų instrumentų orkestru.
Smagu juo groti, jaučiasi stipri energetika. Tiksliai ir kokybiškai pagroti ne taip paprasta, reikia tam skirti laiko, bet jausmas tikrai geras, kai balsai sudera ir suskamba.
Kaip jau minėjau, negroju dūdmaišiu nuolat, tik epizodiškai, todėl kažko labai naujo neišradinėju. Dažniausiai groji kažką žinomo, liaudiškas melodijas.
Žmonės tikrai atkreipia dėmesį į šį instrumentą. Gal patys ir nerodo didelės iniciatyvos jį pažinti, bet pamatę grojant tikrai susidomi ir klausinėja, fotografuoja.
Manau, kad dūdmaišis turi savo vietą Lietuvos muzikinėje kultūroje. Sakyčiau, kad paskutinius 15-20 metų galima vadinti lietuviško dūdmaišio renesansu. Nemažai jaunimo juo domisi, įsigyja ir mokinasi. Dabar šis instrumentas jau nebe tokia retenybė kaip buvo prieš 20 ar daugiau metų.
Manau, kad tikrai taip. Ir tai vyksta.
Manau, kad dūdmaišio tradicija tikrai turi ateitį. Bet kaip dažniausiai nutinka gyvenime, visos geros iniciatyvos laikosi ant kelių entuziastų pečių. Manau, kad bet kokie renginiai (dūdmaišininkų susibūrimai, konferencijos, koncertai, dirbtuvės) prisideda prie dūdmaišio kultūros puoselėjimo. Kuo daugiau tokių renginių bus, tuo plačiau ir garsiau lietuviškas dūdmaišis skambės.
Deja dėl įvairių veiklų gausos neužsiimu jaunimo mokymu groti šiuo instrumentu, labiau orientuojuosi į pučiamųjų orkestrų žanrą.