Aurimas Gudas
Kaip Jūs „atradote“ lietuvių dūdmaišį ir kas paskatino juo groti ar jį pa(si)gaminti, prisitaikyti, kad būtų patogiau juo groti? Kodėl nusprendėte groti būtent dūdmaišiu ar jį pasigaminti?
Dūdmaišį pirmą kartą pačiupinėjau 2007 m. per tradicinio muzikavimo kursus Visagine, kuriuos pirmą kartą organizavau kartu su LNKC, Sigute Mudiniene ir Dalia Savickaite. Vėliau teko kelis metus būti projekto rengėju. Taip prasidėjo pažintis su šiuo instrumentu. O groti pradėjau vėliau, gal po gerų poros metų, nes niekaip nepavyko jo „pasibalnoti“. Ir kai prie intrumento, kurį pagamino Todar Kaškurėvič, prisilietė Kasia, tada, po jos kelių pastebėjimų ir pamokų kartu su Arūnu Luniu, dūdmaišis pasidavė ir nuo tada jau tikrai pradėjau groti.
Kodėl jums patinka dūdmaišis, kuo jis jus traukia, yra įdomus, kuo yra jums asmeniškai svarbus, ką jums reiškia? Kokias emocijas jums kelia grojimas dūdmaišiu ar jo muzikos klausymasis? Ką dūdmaišis Jums asmeniškai reiškia?
Turiu pasakyti, kad greičiausiai manyje yra šiek tiek škoto. Dūdmaišio muzika patiko visada, nors taip ir nesu bandęs groti škotišku instrumentu. O Labanoro dūda tiesiog prilipo ir tiko mano atliekamai liaudiškai muzikai. Pradėjome derinti jo skambesį su liaudiškos muzikos kapelos repertuaru, atradome sau įdomų instrumento panaudojimą. Tiesa, esu ir gavęs pastabų, kad instrumento savybes kreipiu ne į autentiškumą, o į stilizuotą muziką. Tiesa, kartais dūdmaišį išsitraukiu norėdamas „išsipūsti“ galvą ir nuo visko pabėgti, emociškai išsivalyti.
Papasakokite apie savo pagamintus ir/ar turimus dūdmaišius: kokio jie tipo, su keliais ūkais (burdonais), kokios tonacijos, kieno ir kada pagaminti? Ar dažnai tenka juos taisyti?
Kaip minėjau, dūdmaišį 2008 m. pagamino Todaras, tonacija – D, vieno burdono. Tradicinė Labanoro dūda. O einant metams, buvo modifikuotas maišas (pasiūtas naujas) ir prisiderinti liežuvėliai, kuriuos gaminuosi jau pats iš klarneto liežuvėlių. Jau esu atidirbęs derinimus su vašku. Daugiau jokių modifikacijų su instrumentu nedaryta.
Kaip mokotės groti dūdmaišiu ir repetuojate – individualiai, pats ar su mokytoju, o gal su grupe, (kokia)?
Man pasisekė, kad nuo pat pažinties su instrumentu turėjau gerus mokytojus: Vytautą Linkevičių, Kasią, Arūną Lunį, Artūrą Sinkevičių. Kadangi esu baigęs pučiamuosius instrumentus, lengvai sekėsi pūsti, tik reikėjo šlifuoti techniką ir vientisą garsą. Su repertuaru padėjo Arūnas ir Artūras, su garsu Kasia, Vytautas davė pradmenis. Kadangi kelis metus organizavau Aukštaitijos tradicinio muzikavimo kursus, tai teko greit įvaldyti instrumentą ir individualiai tobulėti.
Ar moterys, merginos domisi dūdmaišiu ir juo groja? Ar pažįstate dūdmaišio muzikančių? Ar tai patogus, tinkamas moterims groti instrumentams, o gal grojant moteriai, šį instrumentą reiktų specialiai pritaikyti – kaip būtent?
Esu sutikęs tik 2 moteris dūdmaišininkes. Kaip jau minėjau Kasią ir vieną moterį, berods iš Pasvalio ar Pakruojo rajono, nes jos instrumentas – mano instrumento brolis, į Lietuvą iš Todaro dirbtuvių atgabentas tą pačią dieną. Žiūrint, kaip virtuoziškai groja Kasia, galiu pasakyti, kad instrumentas moterims paklūsta taip pat, kaip ir vyrams.
Kokius kūrinius grojote ar grojate dūdmaišiu: mokotės groti iš 1) archyvinių lietuvių dūdmaišininkų įrašų, 2) publikuotų tradicinių dūdmaišio natų, 3) atliekate lietuvių tradicinius dūdmaišiui tinkamus taip pat ir kitais instrumentais pagrotus ar vokalinius kūrinius, 4) mokotės iš kitų dabartinių dūdmaišininkų (nurodykite pavardes), 5) remiatės kitais šaltiniais, 6) kuriate naują muziką dūdmaišiui (jei taip – atliekate tik savo kūrybą ar ir tradicinį lietuvių dūdmaišio repertuarą)?
Dažniausiai groju iš klausos: prisitaikant melodiją arba bandau „nusiimti“ išgirstą melodiją. Taip pat groju iš natų, kurias davė Artūras Sinkevičius. Kadangi kelias programas grojau su „Lietuvos“ ansambliu, tai teko groti ir kompozitorių G. Svilainio ir dar kelių kompozitorių kūrinius (dūdmaišio partijas). Taip pat atlieku dūdmaišiui tinkamą tradicinę lietuvių liaudies muziką.
Kokiomis progomis, kokiuose renginiuose grojate, pasirodote viešai? Solo ar su grupe, asociacija (kokia)? Dažniau pasirodote tradiciniuose, folkloro renginiuose (kokiuose) ar kitose muzikinėse-kultūrinėse erdvėse (kokiose)?
Beveik visuose savo pasirodymuose su „Samanyčia“ – savo kapelos repertuare turime stilizuotus kūrinius (sutartines, liaudies dainas), kuriose skamba dūdmaišis. Retai, bet atlieku solines partijas renginių metu (režisieriaus prašymu).
Galbūt dalyvaujate ir edukaciniuose renginiuose (kokiuose)? Gal ir pats mokote vaikus ir jaunimą groti dūdmaišiu? Jei taip, – kur ir kada, kokius taikote metodus, kokius parenkate pradinius kūrinius, kaip mokote, perduodate tradiciją?
Kol kas nėra tekę. Tiesa, mokiau savo sūnų (jis mokėsi ir tradicinio muzikavimo kursuose), bet bent jau kol kas tradicija neperduota.
Stengiatės išlaikyti lietuvių muzikavimo dūdmaišiu autentiškumą, ar labiau kuriate naujas interpretacijas? Ar dūdmaišis (tradicinis repertuaras, tembras, įvaizdis), Jūsų nuomone, gali būti integruotas į šiuolaikinius ar modernius muzikos stilius, jei taip - kokius? Ar būtina kurti naują repertuarą dūdmaišiui, sušiuolaikinti jo įvaizdį?
Manau, kad tie kas groja dūdmaišiu, yra prisitaikę prie savo repertuaro ir nesvarbu koks jis – tradicinis ar stilizuotas. Kiekvienas šį instrumentą gerbiantis muzikantas tikrai groja tradicinę muziką. Mano turima patirtis sako, kad šis instrumentas puikiai tinka groti įvairius stilius ir gerai skamba tiek autentiškai, tiek roko muzikos kontekste.
Kaip, jūsų pastebėjimu, žmonės (anksčiau ir dabar) reaguoja į dūdmaišio garsą, tembrą, „įsivažiavimą į toną“? Kokių atsiliepimų sulaukiate (anksčiau ir dabar, iš jaunimo ar folkloristų, kitų tradicinių muzikantų)? Ar jaučiate susidomėjimą šiuo instrumentu šiuolaikinėje visuomenėje, galbūt jis auga?
Galiu pasakyti, kad šiandien dūdmaišis tikrai nebestebina visuomenės. Instrumentą jau atpažįsta daugelis, nors vadina bendriniu pavadinimu – dūdmaišiai. Pasitaiko žmonių, kurie pasiklausia tonacijos, grojimo technikos, bet labiau daugumai žinomas škotų dūdmaišis.
Kokį vaidmenį, Jūsų manymu, dūdmaišis atlieka, kuo jis, jo įvaizdis svarbus formuojant(is) Lietuvos (lietuvių) muzikinei ir kultūrinei tapatybei?
Sunku atsakyti. Mano turima patirtis yra kukli. Zarasai, Visaginas, Ignalinos r., – čia šis instrumentas yra koncertavęs ne kartą, žmonės atpažįsta Labanoro dūdą. Dideliuose miestuose manau tikrai gali nustebinti tiek užsienietį, tiek vietinį. Svarbiausia, kad per tą laikotarpį instrumentas nenunyko ir atsiranda naujų žmonių, kurie mokosi grojimo šiuo instrumentu. O pritaikomumas, vienokio ar kitokio repertuaro atlikimas tik skatins domėjimąsi šiuo instrumentu.
Ar muzikavimas dūdmaišiu (muzikantai, meistrai, grupės, asociacijos, jų veikla), Lietuvoje išliks ir ateityje? Kaip siūlytumėte puoselėti, skatinti ir stiprinti lietuvių grojimo dūdmaišiu ir meistravimo tradiciją?
Tikrai taip. Nors esu dalyvavęs tik vienuose dūdmaišininkų susipūtimuose, bet emocija išlikusi ilgam. Todėl, kol bus entuziastų, mokytojų, kurie savo mokiniams perduoda muzikavimą, tol ši tradicija neišnyks.