Antanas Fokas
Kaip Jūs atradote dūdmaišį ir kas paskatino juo groti? Jūsų amžius ir specialybė?
Baigęs Šiaulių muzikos technikumo fortepijono specialybę, buvau pašauktas į tarnybą kariuomenėje. Tarnavau dainų ir šokių ansamblyje ir pučiamųjų orkestre, teko pramokti groti įvairiausiais pučiamaisiais instrumentais, diriguoti orkestrui. Iš karto po tarnybos buvau pakviestas dirbti į tuometinę Liaudies muzikos teatro trupę, vėliau pavadintą Lietuvių Folkloro teatru. Greitai buvau paskirtas teatro koncertmeisteriu ir inspektoriumi. Maždaug apie 1979 metus į teatrą laišką parašė jauna mergina Rūta J. iš Čikagos. Tas laiškas pateko man. Rašė, kad yra lietuvių kilmės, JAV gimusi, sužinojo apie Lietuvišką dūdmaišį. Minėjo, kad Amerikoje tai labai paplitęs instrumentas ir ji norėtų čia parodyti ir pagroti lietuvišku instrumentu. Kaip tik 1980 vyko dainų šventė, pakviečiau ją atvažiuoti ir pradėjau ieškoti dūdmaišio. Teatrui daug instrumentų ir rekvizito gamino Lietuvos teatro draugijos dirbtuvių muzikos instrumentų skyrius, kuriame dirbo meistras Zigmas Kupčikas. https://www.vle.lt/straipsnis/pranas-kupcikas/ Jis man parodė savo pagamintą, „patobulintą“, kaip pats sakė - lietuvišką dūdmaišį. Atrodė su gyvulio ragų rezonatoriais ant burdono ir melodinės birbynės, oro rezervuaras iš impregnuoto audinio, maždaug 20x20 cm kvadratinės formos. Su ta mergina sutarėm, kad jai iš estų meistro ir muzikanto Ants Taul nupirksiu estišką dūdmaišį, tai su juo nors bus galima groti. Taip ir padarėme. Pradėjau ir pats pūsti, kad galėčiau parodyti kaip groti.
Vis kirbėjo mintis apie lietuvišką dūdmaišio versiją. Tad su Pranu Kupčiku buvome sutarę, kad aš parūpinsiu medžiagą maišui, o jis pagamins instrumentą. Apie 1981-2 metus, Radviliškio rajone, prie Šeduvos ganydavosi avių bandos. Susiradau ūkio atsakingą darbuotoją ir paprašiau avies kailio. Po kurio laiko sulaukiau skambučio, kad yra ėriukas su išnirusia koja, kurį reikės „paaukoti“. Kailiuką nuvežiau pas prirodytus odos išdirbėjus Naujojoje Vilnioje. Jie kailį raugino, minkštino ir atliko visas reikalingas procedūras. Meistras Pranas Kupčikas į kaklo ertmę įtaisė pūstuką, į vieną galinę koją – melodinę birbynę, į kitą – burdoną. Rezonatoriai buvo karvių ragų. Tas dūdmaišis „verkė“ labai nenoriai, kaprizijosi, springdavo ir užsikirsdavo, dermė irgi šlubavo. Po kurio laiko ir šitas instrumentas iškeliavo už Atlanto, papuošti vieno labai gero Havajuose gyvenančio lietuvio namų sienas... Tada atėjo eilė Todaro Kažkurevičiaus gamintiems instrumentams. Savo laiku, jis daug jų atvežė į Lietuvą. Su jais nors buvo galima groti, jie buvo labiausiais artimi dokumentuotiems Lietuvoje, be to – ir pats meistras vis atvykdavo, pataisydavo ir pareguliuodavo savo gamintus instrumentus. Ir šiandien daug kas groja atsivežę kitų kraštų dūdmaišius, juos tvarko, tobulina, patys eksperimentuoja, nes tas instrumentas reikalauja ir dėmesio ir priežiūros, ir meilės. O kitų kraštų muzikantai, atsiveždami savo dūdmaišius į Lietuvą, ne kartą su užuojauta yra sakę – ar jus norite turėti grojantį instrumentą, ar norite turėti „lietuvišką“?
Amžius – tik septyniasdešimt. Specialybė – kelios diplomuotos, viena kurių – liaudies instrumentų orkestrų vadovas. (pridedu gyvenimo aprašymą su veikla)
Papasakokite apie savo instrumentą (koks jis yra, kada ir kas pagamino)
Turiu tris dūdmaišius; vieną gamintą E. Virbašiaus apie 1998-2000 m. Kiti du – T. Kažkurevičiaus – in D ir in G. Grojantys – du paskutiniai.
Ar mokotės groti iš tradicijų puoselėtojų, senų įrašų, ar remiatės kitais šaltiniais?
Kai mokiausi ir kai rašiau savo diplominį darbą 1989 metais, daug kalbėjau su J. Dovydaičiu, gavau daug įdomios ekspedicinės medžiagos ir jo darytų garso įrašų. Peržiūrėjau daug archyvų, atskirus straipsnius ir spaudos publikacijas, lankiau Lietuvos muziejus, fotografavau išlikusius pavyzdžius, atskirai išlikusias melodines birbynes, burdonus ir tt. Naudojausi viskuom, ką tik pavyko rasti, nes tuo metu jokios studijos ir darbo analizuojančio dūdmaišio kilmę ir evoliuciją bei repertuarą – dar nebuvo.
Gal kuriate naują muziką dūdmaišiui, ar apsiribojate tradiciniais kūriniais?
Kadangi esu ir leidėjas, planavau ir rinkau garso medžiagą „Lietuviško dūdmaišio“ kompaktiniam diskui. Jame norėjau atspindėti instrumento evoliuciją nuo seniausių, archajiškų pavyzdžių iki eksperimentinių autorinės kūrybos opusų. Todėl esu sukūręs keletą kompozicijų, kuriose panaudojau ir autentiškų melodijų ir autorinių sumanymų; „Pokalbis su Dūda“; „Duly, duly, duly“; Tos kompozicijos įrašytos ir išleistos SUTARO CD „Kompromisai“ 2018 Kukū records SMF 057 Kai kurios – pvz. „Dūdos geltonos“, skambėjo 2018 m. dainų šventės „Vario audra“ programoje. Dūdmaišio CD beveik paruoštas, gali būti, kad bus išleistas...
Kokiose aplinkose dažniausiai grojate? Ar dūdmaišis labiau susijęs su folkloro renginiais, ar randate jam vietą kitose muzikinėse ar kultūrinėse erdvėse?
Kaip ir atsakiau aukščiau...
Kokias emocijas ar jausmus Jums sukelia grojimas dūdmaišiu? Kodėl būtent šis instrumentas? Ką dūdmaišis Jums asmeniškai reiškia?
Man, visą savo gyvenimą atidavusiam Pasaulio tautų muzikai, instrumentarijaus nagrinėjimui, - tai labai svarbus ir įdomus instrumentas, tiek tembriškai, tiek savo konstrukcijų variantais ir formomis. Negali juo nesižavėti, tuo labiau, kai žinai kokius dūdmaišius turi kitos tautos: vengrai, lenkai, Balkanų šalys ir ttt. O galimybės – labai plačios ir viliojančios. Manau, kad dar ne viskas pagrota ir sukurta dūdmaišiams populiarinti...
Kaip Jūsų grojimas dūdmaišiu siejasi su tradicija? Ar stengiatės išlaikyti autentiškumą, ar kuriate naujas interpretacijas?
Jau atsakiau.
Kaip žmonės reaguoja į dūdmaišį šiandien? Ar jaučiate susidomėjimą šiuo instrumentu šiuolaikinėje visuomenėje?
O taip! Stebisi, klausinėja, domisi, susipažįsta, ieško ir bando.
Kokį vaidmenį, Jūsų manymu, dūdmaišis atlieka Lietuvos kultūrinėje tapatybėje?
Dar tik bando. Iš esmės – dar tik embrioninėje stadijoje. Vienas – kitas (S. Sasnauskas, S. Petreikis, dar keli atlikėjai dūdmaišį parodo koncertinėje scenoje, didesnei auditorijai. Dauguma pučia „beveik sau, savo kiemui, savo draugams“... Tai įtakoja ir stabdo ir mūsų kultūrinė-švietiminė nusistabarėjusių ekspertų politika, „užkimšusi“ mokyklas ukulelėmis, sintezatoriais ir kitu importuojamu šlamštu. Paklausykite, - kas skamba, kad ir per nacionalinį radiją: net per laidas „Kultūros savaitė“ nebeišgirsi nacionalinio turinio, nors pokalbiai sukasi apie Lietuvos amatus, autorius, atlikėjus, parodas, renginius. Pilnu tempu aidi popsinė anglo-saksų muzika, visiškai ignoruojant savo ir kitų Baltijos šalių, skandinavų, Pietų Europos, Pietų Amerikos, Azijos, Okeanijos, netgi prancūzų, vokiečių, portugalų pavyzdžius..
Ar dūdmaišis, Jūsų nuomone, gali būti integruotas į populiariąją muziką ar kitus modernius muzikinius žanrus?
Taip. Būtinai!!!
Kaip manote, ar dūdmaišio tradicija Lietuvoje turi ateitį? Kaip ją reikėtų skatinti ar puoselėti?
Turi, tai pamažu ir vyksta, - tik gaila, kad tuo užsiima keli susipratę ir atsidavę fanatikai. Reikėtų tvirtesnės pozicijos ir palaikymo. Manau, kad netgi vidurinių mokyklų vyresnių klasių mokiniai galėtų pakeisti savo ukuleles - dūdmaišiais. Jiems būtų be galo įdomu, reikėtų tik tinkamai pristatyti ir suintriguoti. Jau nekalbu apie specialiąsias muzikos mokyklas ir konservatorijas. Kurioje Lietuvos mokykloje mokoma groti dūdmaišiu? Viljandi kultūros koledže???!!!
Ar dalyvaujate mokant jaunąją kartą groti dūdmaišiu? Jei taip, kaip perduodate tradiciją?
Ne, dirbu ne švietimo sistemoje.