LT EN

Įrašai

Tylos labanoro

Gvidas Kovėra bei Todaras Kaškurevičius albumą įrašė Vilkijoje, Jono ir Antano Juškų sodybos-muziejaus žemaitiškame kamine. Primityvi rupios faktūros erdvė paveikė muziką, jos skambesį ir nuotaikas, suteikė jai savito kolorito. Būsenų kaita matyti ir iš kūrinių, sudarančių albumą "Tylos Labanoro": Apie liudininką. Apie lygiadienį. Apie smaką. Apie akmenį. Apie žolę. Apie žaizdą. Apie moterį. Apie vėžę. Apie neturėjimą. Apie dešinę ranką.

Apie liudininką

Apie moterį

Apie smaką

Beje, albumas "Tylos Labanoro" įgrotas dūdmaišiais, Todaro Kaškurevičiaus pagamintais pagal autentiškus baltiškų dūdmaišių pavyzdžius. Gudas Todaras Kaškurevičius laikomas bene geriausiu baltiškų dūdmaišių meistru Baltijos regione. Anot istorinių šaltinių, tokie dūdmaišiai jau XV–XVI amžiuje buvo paplitę Lietuvoje, Gudijoje ir Latgaloje. Iš to, koks dūdmaišis svarbus mituose ir senosiose apeigose, galima spręsti, kad šiame regione jis plačiai naudotas ir ikikrikščioniškuoju laikotarpiu.

"Tylos Labanoro" jau skambėjo Kaune – Šv.Jurgio bažnyčioje ir šių metų festivalio "Kaunas Jazz" didžiojoje scenoje. Vilniuje albumas pristatytas gegužės 13 d., Bernardinų bažnyčioje. Netrukus šis projektas bus atliktas ir Plungėje, Oginskių dvaro rūmuose.

Albumas "Tylos Labanoro" yra dalis UNESCO remiamo projekto „Labanoro dūda”, kuriuo siekiama Lietuvoje atgaivinti dūdmaišių tradicijas. CD leidybą parėmė firmos „Aigipto durys”, „Silita”, BOD, laikraštis „Statybų pilotas”, taip pat Architektūros fondas, TV 1 ir Lietuvos nacionalinė UNESCO komisija.

Į viršų

Veronika Povilionienė ir „Lyla“ “Bitinėlio raga“

Gvidas Kovėra – ryla, dūdmaišis, dambrelis, manikarka
Ernest Jepifanov – smuikas, altas, bansuri fleita, dambrelis, būgnas
Žaneta Svabonaitė – smuikas, mušamieji, balsas, daf‘as
Veronika Povilionienė - balsas

Ši kompaktinė plokštelė – tai unikalus Veronikos Povilionienės ir ansamblio „Lyla“ projektas, kuriame susilieja archaiškos lietuvių liaudies dainos ir klasikinė indų muzika, atliekama pagal Šiaurės Indijos Hindustano tradiciją.

V. Povilionienė garsi ne tik tradiciniu dainavimu, bet ir eksperimentais su įvairiais muzikos atlikėjais. Šioje kompaktinėje plokštelėje sudėtos daugiau ar mažiau žinomos liaudies dainos, atliekamas folkloro atlikėjos. Jai antrina indiškos muzikos kolektyvas „Lyla“. Kolektyvas savo pavadinimą pateisina žaismingomis indiškomis improvizacijomis. Lietuviška ir indiška muzika viena kitos neužgožia, o tik papildo, suartindamos dvi skirtingas kultūras.

Pasak muzikologo Dariaus Užkuraičio, jau seniai nieko nebestebina folkloro jungtis su populiariąja, džiazo ar roko muzika, bet bandymas jungti dvi iš pirmo žvilgsnio absoliučiai skirtingas liaudiškas kultūras yra pakankamai drąsus sprendimas.

Anot muzikologo, įdomu tai, kad šiame įraše nė viena pusė „nenusileidžia“ kitai: nei V. Povilionienė stengiasi „suindinti“ lietuviškas dainas, nei „Lyla“ bando priartėti prie lietuviško skambesio. Ir nepaisant visko, dvi kultūros taip puikiai dera, kad pradedi tikėti, jog mūsų protėviai išties išeiviai iš Indijos, jog tarp mūsų ir hindi kalbos ne tik bendri žodžiai, bet ir melodiniai sąskambiai...

Į viršų

Keisto folkloro grupė

Sėdi vyrai užu stalo (albumas: Aleliumai loda 2008 m.)

Untinas untalį vadinojo (albumas: Aleliumai loda 2008 m.)

Į viršų

Verdingis

Briedis šieną bepjaująs (albumas: Verdingis folkloro grupė 2003 m.)

Mazurpolkė (albumas: Verdingis folkloro grupė 2003 m.)

Į viršų

Atalyja

Gerkit, svečiai (albumas: Atalyja 2001 m.)

www.atalyja.com

Į viršų